INTP – vos patekęs susigaudo ir supranta kaip iš kambario išeiti. Pasakytų ir kitiems, jei kas nors paklaustų.
INTJ – nors iš pradžių nežino kaip iš kambario išeiti ir nelabai supranta kaip tą sugalvoti, bet klausydamasis kitų suformuoja savo galimą sprendimą ir laukia, kol iki jo prieis kiti. Šiek tiek pakreipia ką link jo, jei reikia, bet neišsiduoda. Kai sprendimas pasiteisina, džiaugiasi.
INFP – net dreba iš laimės, koks čia fainas ir įdomus užsiėmimas. Būtinai parėjęs namo kažką panašaus padarys ir savo antrajai pusei! Tik nesakys, aišku, tada ne taip įdomus būtų.
INFJ – ramiai, ramiai, ramiai PANIKOS ATAKA!!!!! IŠLEISKIT KOL DAR GALIT!!!!!11111!!!!!
ISTP – bando visiems pasakyti, kad INTP ten tikriausiai kažką sugalvojo. Niekas nesiklauso.
ISTJ – juokiasi iš kitų komandos narių pasiūlymų kaip išeiti iš kambario, bet pats nieko nesiūlo.
ISFP – atsisėda kamputyje ir linguoja. Paklaustas kas yra atsako, kad beprasmis užsiėmimas ir norėtų, kad jį tiesiog paliktų ramybėje, kol viskas baigsis.
ISFJ – jaučiasi labai nesmagiai, kad turėjo dalyvauti tokioje „pramogoje“. Stengiasi perlipt per save, kad kitiems nesugadintų nuotaikos. Viduje vis kartoja „nio nio nio nio“.
ENTP – vos patekęs puola visiems aiškinti, kad čia baisiai aišku ir savaime suprantama kaip iš kambario išeiti. Sukuria sudėtingą ir painų sprendimą. Sprendimas neveikia.
ENTJ – labai gerai žino kaip išeiti iš kambario. Bet kurį iš žaidėjų paaukoti tam pirmą? Hmmm….
ENFP – labai garsiai vardija visus galimus sprendimus. Stengiasi perrėkti kiekvieną narį.
ENFJ – džiaugiasi žaidimu, nes tai puiki proga jam tapti visų lyderiu! Beveik išeina, nes į galą išsigąsta kas jam nutiktų, jei paaiškėtų, kad jo sprendimas visgi neveikia…
ESTP – apsimeta, kad sugalvojo sprendimą ale juokais ir visi jį išbando. Nepavyksta. Juokiasi, kad gi čia dėl smagumo buvo. Viduje galvoja „šūdas, kodėl nesuveikė?“.
ESTJ – kaip ir supranta kaip iš kambario išeiti, bet per daug susidomėjęs stebi kitus. Juk pramoga ir yra sugalvoti kaip išeiti, ar ne?
ESFP – labai smagiai leidžia laiką ir nesupranta ko čia visi kažko nervuojasi.
ESFJ – laiko, kad tokios pramogos yra visiška nesąmonė, kuri gali nebent sukiršinti ir taip gerai veikiančias mažytes žmonių draugijas. Stengiasi visus išlaikyti kartu draugiškai. Sunkiai tramdo ašaras ir tikisi, kad viskas kuo greičiau baigsis.

ISFJ – parašytų meilės romaną. Tokį mielą, gražų ir pūkuotą. To romano pagrindinis herojus būtų jauna tėvų palikta mergina, kurios gyvenimas buvo labai sunkus, bet ji nepasidavė, atkakliai siekė savo tikslo, tapo akvareliste ir ją paėmė stiprus, raumeningas ilgaplaukis blondinas. ISFJ labai detaliai ir aiškiai aprašytų kaip tiksliai paėmė ir kiek kartų, jeigu pritrūktų fantazijos, tai parašytų ką iš savo asmeninio gyvenimo. Visi tą knygą skaitytų ir raudonuotų, sakytų „dieve, dieve“, o ISFJ džiaugtųsi, kokią gerą knygą parašė.

—

ISFP – parašytų memuarų ir meilės laiškų mišinį. Jam nereiktų išgalvoti kažkokio tai personažo, jis apie save tiesiai šviesiai ir rašytų. Tuomet jo meilės objektas tą perskaitytų ir sakytų „kodėl tu man niekad nesakei, kad taip jauteisi?“, o ISFP atsakytų „nes tu nesiklausei!“, jie pasibučiuotų ir gyventų ilgai ir laimingai.

—

ISTJ – nelabai suprastų kodėl turi kažką rašyti. Visgi, jei labai jau reiktų, tai paklaustų ar galėtų parašyti disertaciją, nes tuomet būtų ir rašliava ir diplomas. Plius, aiškiai apibrėžtos taisyklės ir reikalavimai. Gal net dvi disertacijas parašytų prie progos. Viena galėtų būti atsarginė.

—

ISTP – rašytų detektyvą. Jo pagrindinis personažas būtų ISTP – save pavaizduotų priešingos lyties, bet labai išsilavinusį, protingą ir savotiškai sexy. Tokį, kurio gerumą ir šaunumą gali įvertinti tik atitinkamai šaunūs ir geri. Tai būtų visa detektyvų serija, kur ISTP narpliotų vieną galvosūkį po kito. Po to pagal juos pastatytų filmą arba serialą ir parinktų aktorių gražuoliuką, ISTP šiek tiek nuliūstų, bet už gautas pajamas prisipirktų pliušinukų ir kitokių mielų niekučių, kurių niekam nerodytų. Tada nebe taip liūdėtų.

—

INFJ – parašytų karinį romaną. Trijų tomų ir maždaug 8000 puslapių. Su be galo aiškiom ir tiksliom detalėm, aiškesnį už bet kokį vadovėlį. Gražiai išleistų. Kas be ko, aprašytų save, kaip kokį ale nelabai reikšmingą personažiuką generoliuką, bet, kai tą romaną po šimtų metų mokyklose skaitytų ir analizuotų vaikai, tai visi rašytų savo analizėse-interpretatacijos, kad būtent tas personažas ir nulėmė viso karo eigą ir lemtį, kad ir koks kuklus jis buvo. Užat koks tvirtas! Koks protingas! Koks pasiaukojantis!

—

INFP – parašytų paauglišką romaniūkštį, kurio pagrindiniu personažu ir būtų jis pats. Jaunas, šaunus, protingas idealistas, pasiryžęs pažinti pasaulį ir jį pakeisti į geresnę pusę! Knyga  iš karto taptų bestseleriu, bet neilgam. Po to INFP niekaip nesuprastų, kodėl nesigauna daugiau tų bestselerių jam. Mestų rašymą su visam ir apsimestų, kad šiaip tai niekada ir nenorėjo rašyti.

—

INTJ – parašytų savipagalbos vadovėlį. Sakytų, kad rašo kitiems, bet iš tiesų tai rašytų sau. Tiesiog jau tiek daug tokių priskaitė ir tiek kartų bandė kažką pagal juos daryti, kad vis dar niekaip negali suprasti kodėl neveikia! Kai parašytų, tai kiti skaitytų ir sakytų „O, wow, INTJ, kokie geri patarimai!“. INTJ klaustų savęs tyliai „bet tai kodėl man tada jie neveikia?“… Šypsotųsi ir niekas  niekad nesužinotų kaip ta knyga iš tiesų radosi.

—

INTP – parašytų politinį manifestą. Šiaip INTP nebūtų rašytojas, jam labiau patiktų knygas skaityti. Bet vieną dieną jis atsikeltų, pasiražytų. Išgertų kavos, paskaitinėtų naujienas. Tuomet įsijungtų kokį wordą ir tiesiog taip va imtų ir rašytų. Visą dieną rašytų. Vakaras ateitų, o jis dar rašytų. Namiškiai sutriktų ar jam viskas gerai, o jis tik su šypseną atsakytų „mhm“. Manifestas būtų apie tai, kaip reikia pasiekti anarchijos būvį, kad iš pelenų pakiltų valdyti protingiausieji. INTP labai džiaugtųsi savo manifestu, nors galbūt jo daugiau niekas kitas be jo niekada ir nepamatytų. Bet ką padarysi, ne visi aplink protingi.

—

ESFJ – Kas čia per klausimas? Pagaliau parašytų normalų vadovėlį iš kurio vaikams būtų malonu ir lengva mokytis!

—

ESFP – Parašytų knygą imituodamas savo mėgstamiausio rašytojo stilių ir personažus. Savęs niekur į knygą nedėtų. Po kurio laiko tą knygą visai netyčia pastebėtų ESFP idealas ir pagirtų, kad nebloga. ESFP taip apsidžiaugtų, kad dvi savaites išsišiepęs vaikščiotų, kol galų gale, parašytų paprastą eilėraštį apie savo laimę, o tas laimėtų jam belekiek apdovanojimų ir prizų ir visi fantazuotų, kad čia taip nutiko dėl to, kad pirma knyga nenusisekė ir buvo tik tokio ir anokio imitacija. ESFP klausytųsi ir galvojų „ką čia jie pasakoja? ai, nesvarbu“.

—

ESTJ – parašytų knygą apie tai, kaip jie gyvenime susidūrė su visokiais sunkumais, bet viską viską įveikė. Tą knygą kiti skaitytų ir galvotų, kad čia gal juokais ji parašyta ar parodija kokia. Klausinėti ESFJ apie ją visokiausių dalykų, smulkmenų, ESFJ mielai pasakotų ir pats nesuprastų, kad kiti tos knygos rimtos nelaiko. Visi būtų laimingi, tik dėl skirtingų priežasčių.

—

ESTP – parašytų labai aiškią ir paprastą knygą apie vieną konkretų dalyką. Pvz.: namų apdailą. Arba finansus. Arba kačių auginimą. ESTP draugai nustebtų, kas čia per tema, juk ESTP niekad ja nesidomėjo! ESTP palinguotų galva, kad gi ištisai apie ją kalba. Knyga būtų tokia gera, kad po to būtų perleista penkis kartus ir ESTP kiekvieną perleidimą stropiai taisytų ir papildytų nauja informacija, dėl ko kiekvienas iš leidimų būtų unikalus ir vertinamas tos temos entuziastų ir kolekcionierių.

—

ENFJ – parašytų tokią knygą, kurią perskaitęs skaitytojas susigėstų, apsidžiaugtų, susijaudintų, susinervintų, vienu žodžių pajustų tiek jausmų ir jam kiltų tiek minčių, kad net nežinotų kur jas padėti. Jam būtų taip netikėta, kad toks autorius parašė tokią knygą, kad jį ištiktų visiškas kognityvinis disonansas ir jis nežinotų ar mintis, jog pats ENFJ toje knygoje gali būti, ar negali, yra galima. Tuo pat metu jaustų autoriui ir didelę meilę ir neapykantą. O ENFJ klapsėtų savo gražiom akytėm ir klaustų „patiko?“.

—

ENFP – rašytų kulinarijos receptų knygą. Būtų labai gražu, daug receptų. Niekas netikėtų, kad ENFJ visus tuos receptus būtų iš tiesų pats padaręs. Bet jis būtų. Net, jei kai kurie ir nelabai valgomi būtų išėję. ENFJ apsimestų, kad čia šiaip, juokais padarė. O iš tiesų slapta labai trokštų ir lauktų kol ta knyga bus išrinkta geriausia metų kulinarijos knyga knygų mugėje! Jos nešrinktus apsimestų, kad nieko tokio, pffff, čia tik receptai, juk geriausia, kad juos pats pagamino ir jau jais pasidžiaugė. Bet širdy jaustųsi tarsi tai jo paties neišrinko pačiu geriausiu.

—

ENTJ – Jūs turbūt juokaujat. Nugalėtojai apie save knygų nerašo, tai apie juos rašo.

—

ENTP – rašytų mokslinės fantastikos kūrinį. Pagrindinis personažas būtų genijus norintis išaiškinti gyvenimo ir mirties paslaptį. Jis sukurtų į žmogų panašią būtybę (kuri ir būtų ENTP savęs pavaizdavimas), kuri būtų visais atžvilgiais pranašesnė už savo kūrėją ir dėl to išgyventų begalinį liūdesį ir vienatvę, nes neturėtų nė vieno sau lygaus. Knygos pagrindinė idėja būtų apie pyktį, kurį ši būtybė nukreiptų į visus aplinkui, nes negalėtų susitaikyti su tuom, kad veinintelė galimybė jai turėti bent vieną draugą būtų atsisakyti savęs, tapti tuom, kuom ji nėra. Knygos pabaigoje, visus išžudžiusi, ji suprastų ką padarė ir save išrinktų dalimis taip nusižudydama ir pati. Kas be ko, ENTP, viršeliui nusamtydų kokį dailyniką, kad nupieštų atitinkamą viršelį su papais. Net jei knygoje papų šiaip ir nebūtų.